ĮKANDIMAI/ ĮGĖLIMAI

VABZDŽIŲ ĮGĖLIMAI

Sugėlus vabzdžiams, negalavimai skiriasi priklausomai nuo įgėlusio vabzdžio rūšies. Bičių, vapsvų, širšių nuodai yra sudaryti iš baltymų, peptidų ir aminų, kurie sukelia vietinį dirginimą arba bendrą alerginę reakciją. Įgėlimo vietoje oda parausta, patinsta, niežti, atsiranda lengvo uždegimo reiškinių, kartais gali susidaryti pūslelių. Skruzdėlių nuodų pagrindinė dalis yra organinė skruzdžių rūgštis, vietiškai dirginanti odą. Uodų, sparvų ir gylių nuodai taip pat sukelia vietinę reakciją – įgeltą vietą niežti, patinsta.

Apsinuodijimo simptomai: įgėlimo vietoje juntamas skausmas, stiprus niežėjimas, paraudimas, patinimas. Šie simptomai dažniausiai išnyksta per kelias valandas. Tačiau pasitaiko, kad tinimas, niežulys ir skausmas sustiprėja antrą ar net trečią dieną, ypač jei įgelta į koją ir žmogus dirba stovimą ar sėdimą darbą. Bitės įgėlimo vietoje gali būti likęs tamsus geluonis, kurį reikia atsargiai pašalinti. Pavojingiausia yra bendra organizmo reakcija: galvos svaigimas, pykinimas ir vėmimas, bendras silpnumas, bėrimas, plintantis visame kūne, padažnėjęs kvėpavimas ir/ar švokštimas, sąmonės praradimas. Jei įgelta į gyvybiškai svarbią vietą (kaklą, liežuvį, apatinio žandikaulio sritį), vietinė audinių reakcija ir be alergijos požymių gali būti grėsminga gyvybei dėl kvėpavimo takų tinimo.

Nealergiškiems žmonėms pavieniai bičių ar vapsvų įgėlimai nėra pavojingi, tik skausmingi ir vietiškai dirginantys. Kartais, ypač nukasius įgeltą vietą, galima antrinė infekcija, sustiprinanti uždegiminę reakciją ir skausmą. Esant daugybiniams įgėlimams, reikėtų kreiptis į medikus. Įgėlus daugiau kaip 100 bičių, būdinga sisteminė organizmo reakcija, kuri pasireiškia viduriavimu, pykinimu, raumenų, sąnarių skausmais, sąmonės išnykimu, tad šios būklės negydant, ji gali baigtis mirtimi.

Alergiškiems žmonėms pavojingu gyvybei gali tapti ir vienos bitės įgėlimas, kuris gali sukelti anafilaksinę reakciją ir net mirtį. Deja, faktą, kad yra alergiškas, žmogus, dažniausiai, sužino tik įgėlus vabzdžiui. Gali atsirasti viso kūno odos bėrimas, staigus dusulio priepuolis, kristi kraujospūdis, vystytis anafilaksinis šokas. Ir jei žmogus alergiškas, kiekvienas pakartotinis įgėlimas gali sukelti vis stipresnę organizmo reakciją. Tokiu atveju reikia kreiptis į gydytoją alergologą, kuris paskiria tinkamiausią gydymą. Bičių ar vapsvų nuodams jautrus žmogus su savimi visada turi nešiotis gydytojo paskirtus vaistus.

KĄ DARYTI ĮGĖLUS VABZDŽIUI?

• Svarbu stebėti savijautą. Nekomplikuotais atvejais galima gydytis namuose, veiksmingi priešalerginiai ir priešuždegiminiai vaistai (tabletės ar tepalai). Juos derėtų vartoti priklausomai nuo organizmo reakcijos bei savijautos.
• Jei įgėlė bitė, reikia nesuspaudžiant nuodų maišelio pašalinti geluonį. Tą galima padaryti net ir peilio galu, atsargiai nubraukiant geluonį į šoną. Vapsvos, širšės geluonio nepalieka.
• Tinimą ir skausmą mažina įgeltos vietos šaldymas, tam galima panaudoti ledą arba šaldytus produktus, suvyniotus į rankšluostį.
• Patinusią galūnę, esant galimybei, rekomenduojama laikyti pakeltą.
• Pajutus silpnumą, pasunkėjus kvėpavimui, dūstant ar vabzdžiui įgėlus burnos srityje, į liežuvį –  būtina kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą.

KAIP APSISAUGOTI?

• Uodams ir kitiems kraujasiurbiams vabzdžiams atbaidyti paprastai vartojamos specialios priemonės, vadinamos repelentais, tačiau šios medžiagos neapsaugo nuo bičių, širšių ir vapsvų. Repelentai gali būti ir natūralios kilmės, pavyzdžiui: citrinžolės ar levandų eterinis aliejus.
• Siekiant išvengti vapsvų, širšių ir bičių, gamtoje nepatartina kvėpintis stiprų, ypač gėlių kvapą skleidžiančiais kvepalais.
• Gėrimus, būnant gamtoje, rekomenduojama gerti tik iš tokios taros, iš kurios būtų matyti, jog į gėrimą nepateko vabzdys.
• Atsargiau atvirose vietovėse reikėtų valgyti vaisius, ledus – jie privilioja vabzdžius.
• Nerekomenduojama vaikščioti basomis po žydinčias pievas. Labai daug vapsvų būna po vaismedžiais ant žemės nukritusiuose vaisiuose – juos reikėtų rinkti ypač atsargiai.
• Patartina vengti gausiai žydinčių gėlynų, medžių ir krūmų. Nereikėtų eiti prie avilių, vapsvų ar širšių lizdų.

GYVATĖS ĮKANDIMAS

Paprastoji angis (Vipera berus), dar vadinama gyvate marguole, margąja arba pantine gyvate, – vienintelis nuodingas Lietuvos roplys. Paprastosios angies nuoduose yra baltymų ir fermentų, sukeliančių audinių pažeidimą ir kraujo kūnelių irimą.

Angis gyvena drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, aukštapelkėse, pamiškėse. Mėgsta šiltas ir saulėtas vietas. Miške uogaujant ar grybaujant, reikėtų būti atidesniems: stengtis neužlipti ant gyvatės, nekišti rankos po šaknimis ar kelmais, o pamačius gyvatę – jos negaudyti. Svarbu atminti, jog gyvatė kanda tik gindamasi, tad leidus jai ramiai pasišalinti, roplys pats nepuls. Miške patartina avėti aulinius batus. Karštomis dienomis gyvatės gali atšliaužti į daržus, prie šulinių, namo, tvarto pamatų. Gyvatė dažnai painiojama su bekoju driežu gluodenu ar žalčiu. Žalčio skiriamasis bruožas – geltoni  „skruostai“.

Įkandus ropliui, jį identifikuoti galima pagal įkandimo žymes. Įkandus žalčiui matysis dantų juosta, panašiai kaip žandikaulis, tuo tarpu, įkandus gyvatei matosi tik dvi žymės. Nuodų kiekis priklauso nuo metų laiko ir nuo paskutinio gyvatės įkandimo, kitaip tariant, pirmieji pavasariniai įkandimai sukels sunkesnius apsinuodijimus, nes per žiemą gyvatė pagamino daug ir didelės koncentracijos nuodų.

Paciento savijauta po įkandimo priklauso nuo bendros organizmo būklės, amžiaus (jautresni paprastai yra vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės), įkandimo vietos (kuo arčiau galvos ir kaklo, tuo ryškesni bus apsinuodijimo požymiai). Pirmomis valandomis daugeliui pacientų kyla bendra organizmo reakcija: baimė, galvos svaigimas, silpnumas, gali atsirasti vėmimas, viduriavimas, padažnėti širdies ritmas, kristi kraujospūdis. Dažniausiai įgeliamos galūnės, todėl jos ima pamažu tinti, sunkiais atvejais tinimai gali kilti iki liemens, tada visus galūnės audinius apima uždegimas, jie tampa skausmingi, oda patamsėja, prasideda kraujagyslių ir limfagyslių uždegimas. Priešnuodžiai yra leidžiami tik tiems pacientams, kuriems pasireiškia  didelis ir stiprus sisteminis nuodų poveikis. Visiems kitiems yra taikomas simptominis gydymas. Nekomplikuotais atvejais po gyvatės įkandimo paprastai pasveikstama per 2-7 dienas. Įkandus angiai visada reikėtų kreiptis pagalbos į medikus.

Ką daryti, jei įkando gyvatė?

Pirmiausia labai svarbu nusiraminti ir stengtis kuo mažiau judinti įkąstą galūnę. Ją rekomenduojama imobilizuoti ir važiuoti į artimiausią gydymo įstaigą. Esant galimybei, įkandimo vietą efektyvu šaldyti. Tam gali būti naudojamas ledas, šaldytų daržovių pakuotės, apvyniotos rankšluosčiu. Įkąstos vietos negalima veržti, jos pjaustyti ar prideginti, jokiu būdu nereikėtų bandyti nuodų iščiulpti burna.