Jei vaistinėje nėra recepte nurodyto prekinio pavadinimo (arba nurodyto stiprumo) kompensuojamojo vaisto, farmacijos specialistas, ligoniui sutikus, turi teisę išduoti to paties bendrinio pavadinimo (arba prekinio pavadinimo kito stiprumo) vaistą, nekeisdamas jo formos bei vartojimo dažnumo tik tuo atveju, jei faktiškai išduodamų vaisto dozuočių vaistinės medžiagos kiekis atitinka išrašytą vaistinės medžiagos kiekį ir išduoto vaisto kompensuojamoji suma yra ne didesnė už išrašyto vaisto kompensuojamąją sumą.
Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos Sąjungos šalyse, vaistinėms nustatyta tvarka leidžiama ardyti vaistų pakuotes, kad pacientui būtų išduotas toks vaistų kiekis, kurį recepte nurodo gydytojas. Jeigu vaistų tabletes gamintojas pakuoja į buteliukus, gamybinės vaistinės turi teisę pacientams iš jų išimti reikiamą tablečių kiekį. Tuo atveju, jei neįmanoma išardyti pakuotės taip, kad būtų išduotas tikslus išrašytas vaisto dozuočių kiekis, leidžiama išduoti panašų vaistų kiekį, bet ne mažesnį, nei yra nurodyta recepte. Išduodamo vaisto kiekis negali būti daugiau kaip 30 proc. didesnis už recepte išrašytąjį.
Pravartu žinoti, kad, ardydamas vaistų pakuotę, vaistininkas lizdinę vaistų plokštelę gali karpyti tik taip, kad ir ant vaistinėje paliktos, ir ant pacientui išduotos pakuotės dalies liktų gamintojo žymos - vaisto pavadinimas, stiprumas, gamybos serija, gamintojas ir iki kada vaistas tinkamas vartoti.
Pacientas, pirkdamas vaistus, turi gauti apie juos visą reikalingą informaciją, todėl turi teisę reikalauti, kad vaistininkas, net ir parduodamas vieną lizdinę vaistų plokštelę, pateiktų pakuotės lapelį lietuvių kalba.
Išduodamas pacientams kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, vaistininkas turi informuoti apie vaisto kainą ir nustatytą priemoką.